Publikacijos apie šalies įvaizdį

Garbingi vizitai į mūsų šalį

Verslo įvaizdis užsienyje

Lietuva tarptautinėje arenoje

Patriotiškumas ir įvaizdis

Lietuvos įvaizdis internete

Rengiami konkursai

Nusikalstama veikla užsienyje

Garbingi apdovanojimai

Ar lietuviai girtauja?

Pareigūnai vairuoja drąsiai

Nusikaltimai prieš vaikus

Pikantiškos situacijos, titulai ir įvaizdis


Garbingi apdovanojimai


Apdovanoti Lietuvos niekšai ir nusikaltėliai  
Ričardas Čekutis, „Atgimimas“, Portalas "Delfi", 2007 01 11 
Prezidentūros žingsnis atimant iš Jurijaus Borisovo Dariaus ir Girėno medalį visuomenėje sukėlė nevienareikšmišką reakciją. Dauguma interneto komentatorių piktinosi tokia Prezidento komandos iniciatyva, esą apie ką mąstyta anksčiau, esą vėl bandoma nuskriausti buvusį šalies vadovą R.Paksą ir t.t.
Į šias nuomones būtų galima nekreipti dėmesio, jeigu ne viena aplinkybė – įdėmiau pastudijavus anksčiau apdovanotųjų sąrašus, tas pats J.Borisovas išties atrodo nekaltu dievo avinėliu.
Prezidentūros kanclerio pareigas laikinai einantis Česlovas Atkočaitis kreipėsi į valstybės institucijas, prašydamas informuoti apie jiems žinomus atvejus, kai apdovanotieji ordinais, medaliais ar kitais pasižymėjimo ženklais asmenys buvo nuteisti už tyčinius nusikaltimus. Be to, prezidentūra leido suprasti, kad J.Borisovo atvejis nebus paskutinis. Tiesa, yra neaišku, ar galima tikėtis, jog ordinai bei medaliai bus atimami ir iš 1919–1940 metais apdovanotųjų. Tačiau jei mes skelbiame savo valstybės tęstinumą, o tai užfiksuota ir 1990 m. Nepriklausomybės atkūrimo Akte, turėtume peržiūrėti ir anų laikų sąrašus.
Todėl pateikiame, ko gero, didžiausių kada nors apdovanotų Lietuvos niekšų bei nusikaltėlių sąrašėlį.
Žvalgas
Lietuvos kariuomenės kapitonas Juozas Mikuckis 1928 m. gavo Nepriklausomybės, o 1932 m. – Savanorių medalius. Tai itin turtingos ir kontroversiškos biografijos veikėjas.
Dar Pirmojo pasaulinio karo laikais jis Rusijos kariuomenėje dalyvavo kautynėse su vokiečiais Latvijoje. Už šiuos nuopelnus iš rusų gavo šv. Stanislovo 3–iojo laipsnio ordiną. Tiesa, vėliau pateko į vokiečių nelaisvę. Paleistas iš Hamburgo karo belaisvių stovyklos uoliai puolė dirbti Lietuvai.
1918 m. gruodžio 30 d. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę ir buvo paskirtas 2–ojo pėstininkų pulko ūkio viršininku. Karjeros laiptais kilo sparčiai – jau kitų metų sausio 5 d. tapo Kauno m. ir apskrities karo komendantu. Netrukus padėjo organizuoti 1–ąjį ir 2–ąjį raitelių eskadronus. Tačiau J.Mikuckis itin nusipelnė 1919 m. rugpjūtį, kai dalyvavo likviduojant lenkų karinės organizacijos (POW) Kaune rengtą perversmą. Už tai po poros mėnesių jam buvo suteiktas kapitono laipsnis. 1920 m. spalio 14 d. J.Mikuckis paskiriamas IV pėstininkų divizijos štabo viršininku.
Atrodytų, viskas klostėsi puikiai, tačiau koją pakišo meilės reikalai – 1921 m. kovo 22 d. jis iš pavydo nušovė karo valdininką A.Dirsę. Už tai buvo pašalintas iš kariuomenės atimant karinį laipsnį ir nuteistas ketveriems metams kalėjimo. Tačiau tuometinis šalies prezidentas A.Stulginskis, įvertinęs ankstesnius J.Mikuckio nuopelnus, sumažino bausmę iki dvejų metų, atidedant bausmės vykdymą iki karo veiksmų pabaigos. Prezidento malonė leido toliau tęsti sėkmingą karjerą.
1921 m. rugpjūčio 11 d. jis paskiriamas Generalinio štabo žvalgybos skyriaus XI žvalgų punkto vyr. žvalgu. Kitų metų pradžioje perkeliamas į Šaulių sąjungos konspiracinį skyrių. 1922–1924 m. J.Mikuckis jau tarnauja VRM žinyboje bei organizuoja pasienio policijos dalinius neutraliose Širvintų ir Giedraičių apylinkėse, paskiriamas šių apylinkių policijos vadu bei pasienio policijos mokyklos viršininku. Tiesa, apie mėnesį vis dėlto teko pasėdėti kalėjime, bet tai J.Mikuckiui išėjo tik į naudą – 1928 m. birželį jis tampa netgi visos Kauno apskrities policijos vadu, o jau kitais metais prezidentas A.Smetona jam grąžina ir karininko laipsnį. 1932 m. išeina į pensiją, bet 1939 m. mobilizuojamas ir paskiriamas Vilkaviškio intendantu.
Sovietams okupavus Lietuvą, 1940 m. liepos 30 d. suimamas. Tuojau pat NKVD užverbuojamas, gauna agentūrinį slapyvardį Tuvimas. Po dviejų mėnesių čekistų patartas nutraukia santuoką ir fiktyviai susituokia su vokiečių kilmės piliete. 1941 m. kovą neva tampa repatriantu ir apsigyvena Braunšveige, žinoma, ne be čekistų pagalbos.
Po karo J.Mikuckis uoliai vykdo čekistų užduotis Vakarų Vokietijoje. Tai itin vertingas agentas, juolab kad jam pavyksta įsiskverbti į VLIK’ą ir tapti šios emigracinės rezistencinės organizacijos įgaliotiniu anglų okupacinėje zonoje. 1949 m. čekistų padedamas emigruoja į JAV. 1953–1959 m. Baltimorėje sekė lietuvių išeivių veiklą, teikė žinias sovietų ambasadai. 1968 m. grįžo į Lietuvą ir tapo poetu. Bolševikų žvalgu pradirbo beveik 30 metų.
Burmistras
Ilgametis Panevėžio miesto burmistras (1925–1940 m.) Tadas Chodakauskas taip pat savo karjerą pradėjo rusų kariuomenėje. Grįžęs į Lietuvą 1919 m. gegužės 26 d. paskirtas karininku ypatingiems reikalams prie KAM štabo, o po savaitės tampa Panevėžio m. ir apskrities karo komendantu. Po metų gauna kapitono laipsnį, 1923 m. birželio 1 d. – majoro. 1925 m. paties prašymu paleidžiamas į atsargą.
Kitus 15 metų renkamas Panevėžio burmistru, tačiau kartu eina ir Lietuvos valstybinio banko Panevėžio skyriaus valdybos nario pareigas.
1940 m. sovietams okupavus Lietuvą su šeima pasitraukia į Dancigą (dabar – Gdanskas). Čia įsidarbino Vokietijos valstybinio ūkio „Lebabrik” valdytoju.
1945 m. rusų kariuomenei priartėjus prie Dancigo T.Chodakausko šeima pasitraukia į Vakarus, vėliau emigruoja į JAV, bet pats buvęs burmistras pasilieka, paklusęs vokiečių reikalavimams. Sovietams okupavus šią buvusio reicho dalį T.Chodakauskas su fiktyviais dokumentais (Leono Liutkevičiaus pavarde) grįžta į Lietuvą. Vilkaviškio apskrityje pas ūkininką Masaitį įsidarbina pagalbiniu darbininku. Čia kunigo Justino Lelešiaus (partizaninis sl. „Grafas”) paragintas net bandė įsitraukti į antisovietinį pasipriešinimą, tačiau 1945 m. gruodžio 22 d. NKGB suimtas, tardomas palūžo ir tapo išdaviku. KGB užverbuotas sl. „Liūtas” T.Chodakauskas iš pradžių naudojamas Marijampolės kalėjime kaip kameros agentas.
Tačiau garsiausia operacija, kurioje dalyvavo buvęs burmistras, įvykdyta 1949 m. gegužės 1d., kai ties Palanga čekistų buvo suimtas Vakarų žvalgybos bei rezistencijos atstovų desantas, vadovaujamas taip pat vėliau tapusio išdaviku Jono Deksnio. Šioje operacijoje T.Chodakauskas čekistų buvo pristatytas kaip Žemaičių apygardos vadas. Būtent jis desantininkus įviliojo į spąstus. Blogiausia, kad šia operacija faktiškai buvo sutriuškintas Bendras demokratinio pasipriešinimo sąjūdis (BDPS), pretendavęs suvienyti visas antisovietinio pasipriešinimo pajėgas.
Belieka pridurti, kad T.Chodakauskas 1929 m. buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 5–ojo laipsnio ir DLK Gedimino 3–iojo laipsnio ordinais.
Generolai
Generolas Vincas Vitkauskas pelnė itin daug apdovanojimų – Vyčio Kryžių, Vytauto Didžiojo, Gedimino ir kitus ordinus. Jis itin daug nusipelnė ne tik kurdamas, bet ir griaudamas Lietuvos kariuomenę bei vėliau šmeiždamas valstybę, kuriai kažkada tarnavo. Todėl verta prisiminti ir jo svarbiausius biografijos faktus.
Lietuvos kariuomenėje V.Vitkauskas tarnavo nuo pat 1919 metų. 1923 m. baigė Kauno aukštuosius karininkų kursus. 1924–1926 ir 1927–1940 m. dirbo Lietuvos kariuomenės štabe.
1940 m. sausio mėnesį buvo paskelbtas Lietuvos kariuomenės vadu. Būtent jam pirmiausia turėtų būti adresuojamas klausimas, kodėl Lietuva nepasipriešino pirmajai sovietinei okupacijai.
Sovietinė valdžia aukštai vertino buvusio generolo „nuopelnus”. Iškart po okupacijos vadinamojoje Liaudies vyriausybėje V.Vitkauskas ėjo krašto apsaugos ministro pareigas, vėliau – vadinamosios „Liaudies kariuomenės” vadas. 1940 m. rugpjūtį –1941 m. buvo Sovietinės kariuomenės 29–ojo teritorinio korpuso, suformuoto iš nespėjusių išsibėgioti Lietuvos kariuomenės kariškių, vadas. Be to, spėjo pabūti ir Liaudies seimo Įgaliotosios komisijos nariu bei padalyvauti Sovietų Sąjungos AT VII nepaprastojoje sesijoje, kur buvo galutinai palaidota Lietuvos nepriklausomybė.
1941 m. birželį išsiųstas pasitobulinti į Maskvą – čia jis tapo aukštųjų vadų tobulinimosi kursų prie Generalinio štabo akademijos klausytoju. 1942–1945 metais tapo netgi Maskvos aukštosios karo akademijos dėstytoju. Žinant, kiek Stalino įsakymu buvo sušaudyta netgi idėjinių bolševikų aukštųjų karininkų, tai daugiau nei iškalbingas V.Vitkausko biografijos faktas.
1946–1954 m. V.Vitkauskas buvo Karinės katedros vedėjas Kauno universitete. 1950 m. įstojo į Komunistų partiją. 1955–1963 m. – Lietuvos AT deputatas.
Bedėstytojaudamas Lietuvos buvęs generolas nepamiršo ir kūrybos. Itin įsidėmėtinas jo „Švyturio” žurnale 1960 m. paskelbtas straipsnis „Tą neužmirštamą vasarą”, kuriama pasakojama, kaip sąmoninga Lietuvos liaudis nuvertė „fašistinį” A.Smetonos režimą.
Dar vienas panašios biografijos generolas Vladas Karvelis apdovanotas Vytauto Didžiojo 3–iojo laipsnio (1936), Gedimino 4–ojo laipsnio (1931) ordinais, Savanorių (1929) ir Lietuvos Nepriklausomybės (1928) medaliais. Tai vienas svarbiausių ir įtakingiausių Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės griovėjų. Vienas pirmųjų iškart po okupacijos uoliai puolė organizuoti lietuviškus dalinius sovietų kariuomenėje. 1940 m. rugsėjį už tokius nuopelnus paskirtas RA 184 šaulių divizijos vadu, o netrukus sovietai jam suteikė generolo majoro laipsnį. Tačiau itin pagarsėjo 1944 m. vasario 13 d., kai drauge su kitais 23 lietuvių karininkais, tarnaujančiais 16–ojoje sovietinėje divizijoje, pasirašė kreipimąsi į Lietuvoje likusius karininkus. Tame kreipimesi raginama nekovoti su prie Lietuvos besiartinančia sovietų kariuomene. Tuo metu jis jau buvo 16–osios divizijos vadas (paskirtas 1943 m. balandį po to, kai divizija vokiečių buvo beveik visiškai sutriuškinta prie Oriolo). Įdomu ir tai, kad 1962–1976 m. V.Karvelis dirbo Lietuvos kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje komiteto pirmininku. Ką iš tikrųjų darė tokie KGB kuruojami komitetai, niekam ne paslaptis.
Profesorius
Didžiausiu Lietuvos pasipriešinimo kovų išdaviku tituluojamas profesorius Juozas Albinas Markulis 1937 m. buvo apdovanotas DLK Gedimino ordino 3–iojo laipsnio medaliu.
Apie J.Markulio virsmą, ko gero, reikėtų pradėti pasakoti nuo 1933 m. birželio, kai jis baigė Kauno kunigų seminariją. 1935 m. jis įstojo į VDU Teologijos fakultetą, buvo ir Šaulių sąjungos narys. 1936–ųjų rugsėjį pašauktas į Lietuvos kariuomenę, o jau kitais metais baigė Karo mokyklą ir gavo leitenanto laipsnį. Visa tai jam labai padės ateityje įgyjant laisvės kovotojų pasitikėjimą ir naikinant ginkluotą antisovietinį pogrindį.
Nacių okupacijos metais J.Markulis baigė VDU Medicinos fakultetą ir kurį laiką jame dėstė. 1943 m. įstojo į Lietuvos laisvės armiją (LLA). 1944 m. gruodžio 28 d. žuvus LLA vadui Kaziui Veverskiui ir LLA archyvui patekus į NKVD rankas, J.Markulis čekistų suimamas ir užverbuojamas (agentūriniai sl. „Ąžuolas” ir „Noreika”).
MGB nurodymu J.Markulis 1946 m. įkuria neva pogrindinį Vienybės komitetą, kurio tikslas – suvienyti ir likviduoti visą ginkluotą pogrindį. 1946 m. rugpjūčio 12 d. Vilniuje surengia partizanų vadų pasitarimą, po kurio suimamas ir vėliau sušaudomas legendinis Didžiosios Kovos apygardos vadas Jonas Misiūnas–Žalias Velnias. 1946 m. rudenį J.Markulis, vykdydamas čekistų užduotis, įkuria Vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų štabą (VGPŠ), kurio daugumą narių sudaro NKVD agentai. 1946–1948 m. dalyvauja bemaž visose svarbesnėse čekistų operacijose naikinant partizanų vadovybę. Dėl J.Markulio kaltės suimta ar nužudyta tūkstančiai Lietuvos žmonių.
1947 m. pradžioje Juozas Lukša–Skirmantas demaskavo išdaviką ir partizanai paskelbė jam mirties nuosprendį. Deja, įvykdyti nuosprendžio nepavyko. Bijant susidorojimo 1948 m. J.Markulis išsiunčiamas į Leningradą. Mirė 1987 m. gruodį Vilniuje.
Rašytojas
Rašytoją Liudą Girą, ko gero, žino kiekvienas. Nepriklausomybės laikais jis buvo apdovanotas DLK Gedimino 3–iojo laipsnio ordinu (1928), Kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu, Šaulių žvaigždės ordinu (1935).
Plačiau nenagrinėjant L.Giros kūrybos, šiame kontekste tiesiog norėtųsi pacituoti sovietinę LTSR enciklopediją: „Apie 1936, stiprėjant darbo žmonių kovai prieš faš. režimą, G. ėmė kritiškiau žiūrėti į burž. santvarką, stojo į opoziciją faš. diktatūrai. 1936–1937 buvo Lietuvos rašytojų d–ijos pirmininkas. 1937–1938 redagavo laikr. „Literatūros naujienos”, kuriame išspausdino nemaža medžiagos apie TSRS, plačiai paminėjo A.Puškino 100–ąsias mirties metines. 1939 lankėsi TSRS, dalyvavo T.Ševčenkos 125–ųjų metinių minėjime. Grįžęs į Lietuvą ėmė propaguoti soc. šalies laimėjimus.”
Išverčiant šį tekstą į žmonių kalbą reikštų – tiesiog tapo sovietų įtakos agentu, kaip ir daugelis jo kolegų: Cvirka, Salomėja Nėris, Krėvė–Mickevičius ir panaši publika.
Tačiau skaitome toliau: „1940 atkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią, G. iš karto aktyviai įsijungė į soc. gyvenimo statybą. 1940–1941 buvo Švietimo liaudies komisaro pavaduotojas. 1940 išrinktas Liaudies Seimo atstovu. 1940.VII.3 kaip Įgaliotosios delagacijos narys dalyvavo TSRS AT VII sesijoje, kurioje Lietuvos TSR buvo priimta į TSRS.”
Ką čia daugiau bepridurti? Nebent kitų maždaug 50–ies lietuviškų anų laikų „kultūrininkų” panašias biografijas...
Pamokanti istorija
Dar vienas Lietuvos generolas Konstantinas Kleščinskis 1919 metais gavo Vyčio Kryžiaus 1–ojo laipsnio ordiną, mat itin pasižymėjo Nepriklausomybės kovose su bolševikais. Kaip ir dauguma jo kolegų, sėkmingai kilo karjeros laiptais. Jau tų pačių metų liepą buvo paskirtas II brigados vadu, o dar po kelių mėnesių jam suteiktas pulkininko laipsnis paskiriant Generalinio štabo viršininko padėjėju. 1921 m. liepos 29 d. K.Kleščinskis paskiriamas I pėstininkų divizijos vadu, o jau po pusmečio gauna generolo leitenanto laipsnį. Tačiau 1923 m. rugpjūčio 3 d. paties prašymu paleistas į atsargą.
Netrukus Kauno rj., prie Ramonių, gavo 12 ha žemės ir pradėjo civilinį gyvenimą, įsidarbino cemento gamyklos direktoriumi Šiauliuose.
1924 m. K.Kleščinskis sumanė nuvykti į Maskvą. Apsilankęs Sovietų Sąjungos atstovybėje Kaune buvo užverbuotas atstovybės sekretoriaus Sokolovo ir tapo NKVD agentu (sl. „Ivanov 12”). Tačiau naujiesiems šeimininkams dirbo neilgai – 1927 m. gegužės 19 d. Lietuvos kontržvalgybos darbuotojų buvo suimtas savo bute Kaune. 1927 m. gagužės 31 d. Vyriausiojo kariuomenės štabo Karo lauko teismas, išnagrinėjęs bylą ir pateikęs kaltinimą beveik trejus metus teikiant slaptas žinias SSRS atstovybei, nusprendė: atėmus karininko laipsnį, apdovanojimus ir pensiją, skirti aukščiausią bausmę sušaudyti. Nuosprendis netrukus buvo įvykdytas.
Vėliau įvairiuose „nusipelniusių meno ir kultūros veikėjų” (kai kurie taip pat apdovanoti Nepriklausomos Lietuvos medaliais) memuaruose K.Kleščinskis pavaizduotas kaip nekalta „fašistinio A.Smetonos režimo” auka.
P.S. Sąrašas toli gražu nepilnas. Čia galima paminėti ir pulkininkus Vladą Motieką bei Bronių Bitinaitį, papulkininkį Stasį Kriščiką, kapitoną Vladimirą Lunią, gelbėjusius Lietuvą nuo „fašizmo”, sovietinį diversantą Eduardą Kazį Lisauską arba savo draugus išdavusį partizaną Joną Kimštą. Visų nesuminėsi. Tačiau jei mums iš tikrųjų rūpi ne tik žinoti, bet ir įvertinti savo pačių istoriją, neturėtume apsistoti ties borisovais.

Tinklapio adresai: mediabv.eu
mediabv.lt | mediaclub.lt | ivaizdis.lt |
Į pagrindinį A.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informacijąA.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informacijąA.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informacijąA.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informacijąA.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informacijąA.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informaciją
© Baltijos media centras transportas | transporter | keliai ir tiltai | meridian | eLibrary.lt | fondas