Politinės technologijos

Interesų technologijos

Skandalų technologijos

Reklaminės technologijos

Gandai ir intrigos

Informaciniai karai

Žvilgsnis į žiniasklaidą

Žurnalistų ir leidėjų teismai

Žiniasklaidos sukelti skandalai


Ar tikrai Dievas gyvena bažnyčioje?


Dvi kartybių taurės – kunigai šventieji ir kunigai išdavikai 
Dalia Jazukevičiūtė, Giedrė Petkevičiūtė, Savaitraštis „Veidas“, 2007 01 18 
Kaip KGB bandė naikinti Lietuvos katalikų bažnyčią okupacijos metais? Dauguma dvasininkų didvyriškai atlaikė kankinimus, gąsdinimus ir šantažą, bet, deja, buvo ir tokių, kurie neištvėrė geležinio spaudimo ir parsidavė šėtonui
Okupacijos naktis. Visa, kas šiurpaus ir klaikaus vyko po sunkia tamsos uždanga, dar ilgai neduos mums ramybės, dar ilgai komunistinių laikų šmėklos persekios. Dar ilgai suvedinėsime sąžinės sąskaitas. Suksime galvas, kas kolaboravo su okupantais, kas sugebėjo laikytis nuošalėje, o kas padėjo savo galvas už tiesos žodį. Jau susitaikėme su mintimi, kad mūsų aukščiausios valdžios viršūnėse vis dar netrūksta buvusių kolaborantų. Bet dar sunkiau susitaikyti su mintimi, kad nuo jų nepajėgi apsivalyti ir Lietuvos bažnyčia. Ne kiekvienas žmogus sugeba nuolankiai praryti mintį, kad kunigas, suteikęs Krikšto sakramentą jo kūdikiui, – buvęs KGB bendradarbis... Ir tam žmogui nesvarbu, atliko tas dvasininkas atgailą savo širdyje už tą bendradarbiavimą ar ne. Jam norisi vieno – viešos kunigo išpažinties. Ir kuo greičiau sužinoti nusidėjusių kunigų sąrašą, kad neitų pas tokius nei išpažinties atlikti, nei kitokių patarnavimų prašyti. Bet, regis, šito sąrašo mes niekada nesužinosime. O gal? Monsinjoras Alfonsas Svarinskas “Veidui” teigė, kad KGB taikiklyje atsidūrę kunigai buvo uoliai sekami. Kunigo nuomone, surinkus išsamią informaciją apie sekamąjį buvo nusprendžiama, ar asmuo bus verbuojamas: “Išsiaiškindavo viską, net ir tokius dalykus, ar žmogus kojas plauna ir kokiais šaukštais valgo. Jų sekimo bylos pabaigoje būdavo, tarkim, toks prierašas: “Labai plepus, bylą nutraukti ir atiduoti į archyvą”. Vadinasi, tas netiko. O jei tikdavo, būdavo paskiriamas tardytojas jau rimtai jį užverbuoti”, – pasakojo A.Svarinskas. Monsinjorui susidūrimo su sovietų saugumu niekaip neleidžia pamiršti vis stiprėjantys nugaros skausmai. “Taip skauda, kad negaliu susilenkti, sunkiai vaikštau. Buvau stipriai kankinamas: paguldydavo ant suolo, prispausdavo ties Adomo obuoliu prie suolo krašto, atsisėsdavo ant kojų ir mušdavo gumine lazda. Dešimt kartų sudavę klausdavo: “Kalbėsi ar ne?” O aš savo laikiausi: “Nieko nežinau”. Tuoj dar dešimt smūgių gaudavau... Ir aš bijojau, ir aš nebuvau įsitikinęs, ar iškęsiu kankinimus. Kas žino, jei būtų dar baisiau kankinę, gal būčiau ir palūžęs. Todėl nesistebiu, kad kiti neatlaikė”, – sakė dvasininkas. Nors ir pripažįsta, kad prieš sovietų saugumo spaudimą atsilaikydavo tik stipriausieji, A.Svarinskas įsitikinęs, jog lyg niekur nieko iki šiol kunigaujantys buvę KGB agentai turėtų būti ekskomunikuoti. “Kai kurie turbūt manė, kad jei neprisipažins, gal pavyks šį faktą nuslėpti nuo visuomenės. Bet šiais laikais tokių dalykų nuslėpti nebeįmanoma. Apskritai jokio nusikaltimo negalima nuslėpti. Žinoma, aplinkybės gali žmogų šiek tiek pateisinti, bet visiškai išteisinti – ne, todėl manau, jog kunigauti likę buvę agentai turėtų palikti tarnystę savo noru. Tokią klaidą padarę kunigai tą turėjo padaryti jau tada, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Jokių nuolaidų kunigams negali būti daroma, visi, pažeidę liustracijos įstatymus, yra vienodai kalti”, – teigė dvasininkas. Paklaustas, kiek galėtų įvardyti su KGB bendradarbiavusių kunigų, A.Svarinskas neneigė vieną kitą pažįstąs. Vienas kunigas, norėdamas nusimesti sąžinę slegiančią naštą, jam apie tai prisipažinęs prieš savo mirtį. A.Svarinskas, už antisovietinę veiklą daugiau nei dvidešimt metų praleidęs kalėjimuose, iki šiol kunigaujantį Antaną Bunkų, Liustracijos komisijos oficialiai pripažintą slapta bendradarbiavus su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, vadina senu lagerio draugu ir tikina, jog iš A.Bunkaus KGB neturėjo jokios naudos. “A.Bunkus buvo užverbuotas kalėjime, bet nieko bloga, aš įsitikinęs, tikrai nepadarė. Jam pavykdavo išsisukti, vis sakydavo – nieko nežinau, nemačiau, negirdėjau. Tačiau atgailaudamas Grūšlaukėje jis pastatė gražią bažnyčią, – kalbėjo 82-ejų metų dvasininkas. – Aišku, buvo ir aktyviai veikusių agentų. Mačiau vieno šnipelio, slapyvardžiu Kardinolas, bylą: jis sugebėjo pateikti septynis šimtus pranešimų”.
Istoriko A.Streikaus išvadomis pasitiki
Lenkijos bažnyčią sukrėtęs skandalas aidu atsiliepė ir Lietuvoje. Kitaip ir negalėjo būti – juk esame kaimynai ir istorijos mūsų panašios. Pasak Liustracijos komisijos pirmininkės Dalios Kuodytės, kol kas pagarsintos dviejų su sovietiniu saugumu bendradarbiavusių, bet neprisipažinusių Lietuvos kunigų pavardės. Vienas jų – skandalingai pagarsėjęs Ričardas Jakutis nebekunigauja. Beje, visai dėl kitų priežasčių. Kitas – A.Bunkus, sulaukęs jau labai garbaus amžiaus, tebeklebonauja. “Savanoriškai prisipažinusių kunigų bendradarbiavus su saugumu yra, tačiau dešimtys ar šimtai, negaliu pasakyti, – teigė D.Kuodytė. – Bet galiu užtikrinti, kad dabartinių hierarchų tame sąraše tikrai nėra”. D.Kuodytės nuomone, Lietuvos katalikų bažnyčios vadovai suinteresuoti, kad dvasininkai laikytųsi įstatymų, ir jei bendradarbiavo su KGB, apie tai praneštų. Bet su D.Kuodytės nuomone nesutinka Vilniaus universiteto docentas istorikas Arūnas Streikus. Jo manymu, aukščiausias dvasininkijos luomas baiminasi, kad kunigų, bendradarbiavusių su KGB, pavardžių atskleidimas labai sumenkintų Bažnyčios autoritetą, o kunigų ir taip trūksta. Tarp KGB bendradarbių kunigų yra ir šiandien dirbančių pastoracinį darbą, todėl Bažnyčia visai nenori jų atsikratyti. Lenkijos spauda praneša, kad Lenkijoje ir kitose posovietinio bloko šalyse su KGB bendradarbiavo apie 15 proc. dvasininkų, bet, A.Streikaus skaičiavimais, saugumo užverbuotų kunigų Lietuvoje buvo mažiau - jų skaičius svyravo tarp 8 ir 12 proc. Kolaboravo vienas kunigas iš dešimties. Kauno arkivyskupas, Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas Sigitas Tamkevičius, "Veido" paklaustas, ar jis sutinkąs su tokiomis istoriko A.Streikaus išvadomis, sakė: "Istorikas A.Streikus ilgai tyrinėjo KGB archyvų bylas ir turi daug informacijos apie užverbuotus kunigas, todėl aš linkęs tikėti jo pateiktais duomenimis, nes neturiu pagrindo abejoti jo sąžiningumu. Norėčiau tik patikslinti, kad KGB archyvų duomenimis ne visuomet galima visiškai tikėti. Turiu duomenų, kurie leidžia man abejoti kai kurių kunigų užverbavimo faktais, nes tie kunigai nebuvo pasirašę bendradarbiauti su KGB ir niekada jam neteikė jokios informacijos, tačiau archyve yra dokumentų, kuriuose teigiama, jog šitie kunigai buvo užverbuoti, ir net nurodyti jų agentūriniai vardai. Regis, saugumiečiai kai kada norimą siekinį palaikydavo tikrove ir viršininkams pranešdavo apie, jų nuomone, įsigytą naują agentą. Manau, tikrais KGB kolaborantais reikėtų laikyti tik tuos asmenis, kurie teikdavo sovietiniam saugumui raštišką informaciją ir patys ją pasirašydavo". Anot arkivyskupo, galima pagrįstai manyti, kad tikrų KGB bendradarbių taip kunigų 10 proc. tikrai nebus. Žmones ypač jaudina klausimas, ar kunigai atskleisdavo išpažinčių paslaptis saugumiečiams. A.Streikus pabrėžia, kad jokiuose dokumentuose tokių faktų neužfiksuota. "Bet žinoma, - priduria jis, - tokie atvejai buvo galimi, bet nelabai tikėtina, kad dažni". Žinoma apie vieną kunigą, kuris saugumui pranešė informaciją apie besislapstančius partizanus, tačiau kaip jis tą informaciją gavo - per išpažintį ar kitu būdu - dokumentuose neminima. Istoriko nuomone, kiekvienas stojantysis į kunigų seminariją neišvengė pokalbių KGB kontorose. Įvairiu laikotarpiu užverbuotų seminaristų skaičius svyruodavo nuo trijų iki daugiausiai dešimties klierikų visoje seminarijoje, tačiau jų paprastai visada būdavo po keletą. Statistika liudija, jog daugumos klierikų saugumui nepavykdavo užverbuoti.
Šnipinėjo bent pusšimtis kunigų
Kokie iš tiesų buvo Lietuvos kunigų verbavimo į KGB mastai? Istorikas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tylimo departamento direktorius Arvydas Anušauskas sako, kad šnipais tapdavo tik pavieniai kunigai, o dauguma Dievo tarnų buvo priešingose su sovietų valdžia barikadų pusėse. Be to, A.Anušauskas tvirtina, kad užverbuoti kunigai anaiptol nedavė laukto efekto, nes egzistavo pogrindinė Bažnyčia: vienuolijos, seminarijos, tikinčiųjų teisių gynimo sąjūdis, kuri nesitaikstė su valdžios primetamais apribojimais ir buvo didelė atrama tuometei dvasininkijai. "Kai kalbame, jog ryšių su KGB turėjo kas dešimtas kunigas, tai dar nereiškia, kad dabar iš visų kunigaujančiųjų dešimtadalis yra buvę agentai. Mes kalbame apie laikotarpį, kai kunigų buvo labai sumažinta dirbtinėmis priemonėmis. Kunigų buvo rengiama minimaliai - vienu metu į seminariją buvo priimama ne daugiau kaip po penkis jaunuolius per metus. Iki praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigos KGB įvairiais metodais buvo užverbavusi iki dešimtadalio kunigų. Vienu metu ryšių su KGB turėjo ne daugiau nei maždaug pusė šimto, tačiau per visą laikotarpį, žinoma, per tą tinklą galėjo pereiti ir daugiau", - pasakojo pokalbininkas. Vėlesniu laikotarpiu, anot A.Anušausko, užverbuotųjų niekada nedaugėjo, o dvasininkija sovietiniam diktatui rodė vis priešiškesnį nusistatymą. Valdžios pareigūnams skirtas įvairias deklaracijas ir peticijas dėl tikinčiųjų ir Bažnyčios teisių suvaržymo septintojo dešimtmečio pabaigoje pasirašė apie pusė kunigų, o aštuntąjį dešimtmetį - jau daugiau kaip du trečdaliai kunigų. Anot A.Anušausko, dauguma KGB šnipinėjusių kunigų jau išėjo į pensiją arba mirė, apsivalė ir pati Bažnyčia, nes nemažai dabartinių vyskupų yra buvę aktyvus tikinčiųjų teisių gynėjai. Komunistinė ideologija akcentavo visuomenės ateizaciją, todėl konfliktas su Bažnyčia, pasak A.Anušausko, buvo užprogramuotas. Vadinamieji religinių kultų įgaliotiniai iš paskutiniųjų stengėsi daryti įtaką Bažnyčiai, mėgino kontroliuoti kunigų paskyrimus, skirstė juos į lojalius ir nepatikimus, siekė, kad lojalūs vyskupai valdytų jei ne daugumą parapijų, tai bent jau ne mažiau nei pusę. "Padedant užverbuotiems dvasininkams buvo mėginama perimti į savo rankas ir ryšį su Vatikanu, rengtos įvairios operacijos, tarkim, mokytis Šv. Kazimiero kolegijoje buvo siųsti užverbuoti asmenys, tačiau kolegija, tai įtardama, atsisakydavo juos priimti", - pasakojo istorikas. KGB kunigus į savo pusę palenkdavo grasinimais paskleisti kompromituojančią informaciją, pavyzdžiui, apie jų seksualinę orientaciją, slaptus meilės ryšius, venerines ligas ir kitas tariamas, o kartais ir realias nuodėmes. Dvasininkams nenusileidžiant, dažnai užgriūdavo tokia lavina šmeižto, kad neatlaikę kunigai, susidūrę su skausminga tikinčiųjų reakcija, patys nusišalindavo. Taip pat buvo aktyviai verbuojami ir stojantieji į kunigų seminarijas. "Pasirodydavo prieš konkrečius kunigus nukreipti antireliginiai straipsniai, kai kurie dvasininkai, nepasidavę KGB spaudimui, buvo nužudyti. Apskritai bažnyčios būdavo užpuolamos dešimtis kartų per metus. Aišku, daugiausiai nukentėdavo tos parapijos, kurios buvo aktyviausios valdžios priešininkės. Galima suprasti, kodėl kai kurie kunigai eidavo į kompromisą su valdžia: juk reikėjo saugoti bažnytinę organizaciją. Šiuo atžvilgiu nelyginčiau padėties Lietuvos ir Lenkijos bažnyčiose. Lietuvos kunigų gyvenimas tikrai buvo sunkesnis", - sakė A.Anušauskas. A.Anušausko nuomone, leisti KGB bendradarbiams toliau kunigauti ar ne - Bažnyčios vidaus reikalas. Anot jo, vadovaujantis įstatymu, prisipažinusių asmenų pavardės neturi būti atskleidžiamos.
Spaudimo būdai
Okupantai, vos užvaldę Lietuvą, tučtuojau pradėjo daryti savąją "tvarką" ir versti tautos dvasios pamatus. Skubiai viena po kitos buvo uždarytos kunigų seminarijos - palikta tik vienintelė Kaune. Bet iš Kauno seminarijos spėriai buvo išvaikyta beveik visa profesūra. 1947 m. ateizmo "palaimintasis" kunigas Jonas Ragauskas, iki šiol neaišku kiek savo, kiek KGB valia, surengė savo parapijos bažnyčioje tokį spektakliuką: iš sakyklos paskaitė tikintiesiems, susirinkusiems į pamaldas, liepsningą ateistinę paskaitą apie tai, kad jis pagaliau supratęs - Aukščiausiojo nėra ir jis nenorįs čia susirinkusiųjų daugiau klaidinti... Išsigandusių parapijiečių akivaizdoje jis nusirengė sutaną ir paliko bažnyčią. Vėliau J.Ragauskas išleido savo garsiąją autobiografinę knygą "Ite, missa, est" ir parašė daug kitų ateistinių agitaciniu brošiūrėlių, parodijuojančių Bažnyčią ir kunigus. Tapo Rašytojų sąjungos nariu. Po J.Ragausko mirties pasipylė anekdotai. Vienas populiariausių buvo toks: "Atsiuntė J.Ragauskas savo draugui iš anapus telegramą su tokiu tekstu: "Dievo nėra. Aplinkui matau tik velnius". Žmonės dar nepamiršo labai skaudžios kito kunigo Luokės klebono Leono Šapokos istorijos. Šį kunigą taip pat užverbavo saugumas, bet tai taip slėgė jo sąžinę, kad jis bandė išsivalyti nuo nuodėmės rašydamas tekstus apie tai, kaip buvo verbuojamas. Iš tų tekstų susidėjo knyga "Naktis: kunigas saugumo pinklėse", kuri buvo slapta išvežta į Ameriką ir ten išspausdinta. Greitai po knygos išėjimo, 1980 m. spalio 10-osios naktį, KGB agentai L.Šapoką nužudė. Istorikas A.Streikus, komentuodamas kunigų verbavimo būdus, sako, kad tie būdai priklausė nuo verbavimo laikotarpio. Iš pat pradžių, pradiniu etapu, buvo grasinama sudaryti bylą ir nuteisti. Po 1940 m. ši priemonė ne tik dažnai naudota, bet ir realizuota, todėl buvo labai efektyvi. Vėliau buvo madinga fabrikuoti duomenis apie neva netinkamą elgesį su moterimis, pasisavintus pinigus ar skleisti kitą buitinio kompromitavimo informaciją. Dar vienas kai kada suveikdavęs motyvas - karjera. Įkliuvęs į tinklą, sutikęs bendradarbiauti kunigas turėjo didesnes karjeros galimybes bažnytinėje hierarchijoje. Čia jau gerai žinomas "meduolio", ne "rimbo" principas...
Ragina suvesti sąžinės sąskaitas
Toli gražu ne visi dvasininkai noriai sutinka su istoriko A.Streikaus išvadomis. Disidentas, Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas "Veidui" sako: "To negali būti. Tarkim, kalbama, jog buvęs Telšių vyskupas Antanas Vaičius buvo KGB pasirašęs. Tačiau jis pats mums iš užsienio daugybę knygų, tūkstančius maldaknygių parūpindavo. Jei tikrai dirbo KGB - juk galėjo pranešti, padaryti provokaciją, - svarstė J.Kauneckas. - Mano nuomone, gal koks dešimtadalis kunigų, neturėdami kur dingti, ir buvo teoriškai neva sutikę šnipinėti, bet iš tikrųjų daugelis lik vedžiojo KGB už nosies, ir tiek". Vyskupas J.Kauneckas, vienas garsiojo Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto (TTGKK) steigėjų, sovietmečiu aktyviai dalyvavęs leidžiant pogrindžio leidinius, įvairias patriotines bei religines knygas ir šitaip reiškęs savo pasipriešinimą sovietų diktatui, įsitikinęs, kad jei visose kurijose iš tiesų būtų buvę po šnipą, tai jį, platinusį "Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką" - nepalūžusios Bažnyčios simboliu tapusį pogrindinį leidinį, tikrai būtų įskundę. Tačiau taip neatsitiko. J.Kauneckas neneigia pažinojęs keletą kunigų, su kuriais KGB susidorojo. Vienam klebonui, kuris prisipažino nebenorįs teikti informacijos KGB ir dėl to sulaukęs grasinimų, J.Kauneckas sako pataręs tai išdėstyti nuo sakyklos. Esą tuomet tai buvusi kone vienintelė galimybė išsigelbėti - iš sakyklos paskelbusių apie atsiribojimą nuo sovietinio saugumo tarnybos dvasininkų ši jau neliesdavo. Tačiau vyskupas prisimena, kad klebonas šito padaryti nespėjo - apiplėšimo metu jis buvo nužudytas. J.Kaunecko teigimu, jo paties verbuoti nė nemėginta, nes buvęs "per kietas riešutėlis". Vyskupas J.Kauneckas teigė, kad Panevėžio vyskupijoje yra keli ryšių su KGB turėję, bet neprisipažinę kunigai, nors jis viešai raginęs tą padaryti. Tačiau jo nuomonė ne tokia griežta - nematąs nieko bloga, jei atgailą atlikę kunigai liks kunigauti. "Atgailaujantiems Dievas viską atleidžia. Žinoma, ar žmogus gali likti kunigauti, ar ne, priklauso nuo to, koks nusižengimas padarytas. Jei išdavė partizanus, tada aišku, kad reikėtų atsistatydinti. Bet kitas gal tik buvo įrašytas agentu, o nieko bloga taip ir nepadarė", - sako vyskupas. Vis dėlto kaip turėtų jaustis tikintieji, staiga sužinoję, kad jų atžalas krikštijęs, nuodėmių atleidimą suteikęs kunigas yra buvęs KGB bendradarbis? Ar dėl to nenukentėtų pagarba Bažnyčiai? "Žinoma, nejaukiai, pagarba Bažnyčiai tikrai nukentėtų, - pripažįsta vyskupas J.Kauneckas. - Todėl tokiems faktams paaiškėjus kunigui geriau išvykti į kitą kraštą". Tačiau ar Bažnyčia neturėtų iki galo apsivalyti ir paskelbti visuomenei KGB talkinusių kunigų pavardžių? J.Kauneckas patikino, kad Bažnyčia buvusių KGB bendradarbių neslepia: "Mes oficialių duomenų apie bendradarbiavusius kunigus neturime, o prisipažinimų skelbti negalime", - teigė pokalbininkas, pabrėžęs, kad kunigai patys pasipasakoti visuomenei apie savo praeitį neprivalo, nes Bažnyčia viešo prisipažinimo nereikalauja. "Svarbiausia yra atgaila, o ne prisipažinimas", - dėstė J.Kauneckas.
Atsparieji ir silpnieji
Arkivyskupas S.Tamkevičius, pats iškentėjęs kalėjimą ir Sibiro tremtį, sako, kad okupacinis režimas į lagerius pasiuntė per 300 kunigų ir kelis vyskupus: Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius buvo sušaudytas, o Vilniaus arkivyskupas Mečislovas Reinys mirė Vladimiro kalėjime. "Šių kunigų ir vyskupų nuteisimas liudija, kad dauguma Lietuvos dvasininkų net Stalino laikais pajėgė atsispirti gąsdinimams bei kankinimams ir pasirinkdavo kančią, bet ne išdavystę", - pabrėžia arkivyskupas. Anot S.Tamkevičiaus, pasižadėjusieji dirbti KGB, savaime aišku, neturėjo reikiamo tvirtumo, tačiau jie buvo labai skirtingi - daugelis sutikdavo bendradarbiauti tik žodžiais, bet konkrečiai bendradarbiauti kaip išmanydami vengė. Ir tai matyti iš išlikusių pačių saugumiečių įrašų KGB archyvų dokumentuose. "Tačiau kai kurie kunigai palūžo ir jų negalima pateisinti, - sako S.Tamkevičius. - Tai labai skaudūs atvejai, todėl šie kunigai privalo padaryti labai rimtą atgailą. Aš tikiu, kad tai jie ir padarė arba tebedaro. Šitų kunigų bendradarbiavimas su KGB yra priminimas visiems kunigams ir vyskupams, kokia labai teisinga lietuvių liaudies patarlė - su velniu nevalia eiti obuoliauti, nes prarasi ir obuolius, ir krepšelį". Klausiamas, ar anuomet jam pačiam ir kitiems kunigams buvo žinomi arba bent numanomi tie kunigai, kurie užverbuoti KGB, arkivyskupas S.Tamkevičius sako: "Anuomet mes neturėjome tiesioginių įrodymų. Tačiau iš įvairių aplinkybių beveik neklystamai nuspėdavome, kad kai kurių kunigų reikia pasisaugoti. Sovietiniais laikais kunigai laikėsi nerašytos taisyklės: svarbius dalykus patikėti tik tiems, kuriais galima visiškai pasitikėti. Kunigo darbo patirtis padėdavo nesunkiai atskirti, kurie yra tvirti ir tiesūs, o kurie svyruoja. Visi žinojome, su kuo galima kalbėtis apie pogrindžio spaudą ar kitus aktualius klausimus, o su kuo - tik apie orą. Gaila, bet su kai kuriais kunigais nuoširdžiai bendradarbiauti negalėjome, nes buvo pastatyta tokia tarsi nematoma siena, kuri tikriausiai ir buvo didžiausias KGB laimėjimas. Ši represinė institucija žinojo, kad jei ir negaus iš užverbuotų kunigų jiems reikalingos informacijos, tai bent susilpnins Bažnyčios vienybę". Istorikas A.Streikus savo išvadose apie kunigų bendradarbiavimą su KGB nevengia pabrėžti, jog dauguma dvasininkų vis dėlto pasirinko represijas, o ne kolaboravimą. Siūlymus, kaip sugriauti Katalikų bažnyčią Lietuvoje, sovietų saugumo ekspertai išdėstė dar 1941 m. Savo publikacijoje apie Lietuvos dvasininkus raudonajame voratinklyje istorikas mini KGB pastangas 1945-1946 m. užverbuoti visus Lietuvoje dar išlikusius vyskupus. Vilniaus arkivyskupui M.Reiniui už bendradarbiavimą siūlyta iš įkalinimo ir tremties paleisti artimus giminaičius, Telšių vyskupui V.Borisevičiui dėl ryšių su partizanais grasinta kalėjimu ir jis buvo sušaudytas. Siekiant apdoroti Kauno arkivyskupijos valdytoją prelatą Stanislovą Jokūbauskį, iš lagerio laikinai paleistas garsus nepriklausomybės laikų veikėjas, Vasario 16-osios Akto signataras kunigas Vladas Mironas - agentas Kuodas. Prelatas sutiko pasirašyti kreipimąsi į kunigus ir tikinčiuosius, raginantį nutraukti ginkluotą pasipriešinimą, tačiau nuolatinių įsipareigojimų saugumui nedavė. "Visi kiti verbuoti Bažnyčios hierarchai atsilaikė prieš enkavedistų šantažą pasirinkdami represijas. O šių būta negailestingų: iki 1947-ųjų vidurio Lietuvoje liko tik vienas vyskupas", - rašo istorikas. Aukščiausias Lietuvos bažnyčios hierarchas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, Lenkijoje kilus skandalui dėl Varšuvos arkivyskupo Stanislawo Wielguso, šnipinėjusio buvusio Lenkijos komunistinio režimo labui, išliko ramus. Kardinolo nuomone, Lietuvos episkopatas po sovietinės epochos yra radikaliai pasikeitęs, jo viršūnėje - dvasininkai, okupacijos metais aktyviausiai priešinęsi ateistiniam režimui. Kardinolas tiki, kad skandalų dėl užverbuotų vyskupų mūsų krašte tikrai neturėtų kilti. Bet, žinoma, Jo Eminencija pripažįsta, kad buvo dvasininkų, kurie bendradarbiavo su okupantų struktūromis: 'Tik manyčiau, kad didžioji jų dalis yra mirę ar seniai nebeina jokių atsakingų pareigų". Kardinolas visiškai pritaria popiežiui Benediktui XVI, pernai kalbėjusiam Lenkijos dvasininkams Varšuvoje ir kvietusiam juos neneigti praeities kaltės -"išmokti gyventi tiesoje ir krikščioniškoje atgailoje", tačiau "išvengti ir pretenzijos su arogancija dėtis teisėjais buvusiųjų kartų, kurios gyveno visiškai kitu laiku ir kitomis sąlygomis". Kardinolas A.J.Bačkis, klausiamas, kiek, jo nuomone, kunigų bendradarbiavo su KGB, mano, kad niekas neturi ir niekada neturės visos šios informacijos. Vargu ar buvo bent vienas okupuotos Lietuvos dvasininkas, kurio nebandyta verbuoti - tai leidžia suvokti atsidavimo mastą tų, kurie atsilaikė ir ištikimai atliko ganytojiškas pareigas.
Kunigai kratosi nuodėmingos praeities
Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo tarpžinybinė (Liustracijos) komisija kol kas viešai atskleidusi dviejų KGB agentais dirbusių, bet to neprisipažinusių kunigų pavardes: tai kunigas, Grūšlaukės parapijos (Kretingos r.) bažnyčios statytojas A.Bunkus ir jau nekunigaujantis skandalingai pagarsėjęs šiaulietis R.Jakutis. Anot išlikusios archyvinės medžiagos, R.Jakutis buvo žinomas kaip agentas Niemanas ir sovietinio saugumo tarnybos buvo užverbuotas dar stojant į kunigų seminariją. Pokalbio metu du KGB darbuotojai R.Jakučiui pasakę, kad visi stojantieji privalo sutikti bendradarbiauti su KGB. Sis sutiko ir pasirašė pasižadėjimą. Studijuojant seminarijoje RJakučiui už šnipinėjimą pasiūlytas 30 rublių atlygis, jis pinigus paėmęs. Vėliau, jau kunigaujant, pinigai nebuvo siūlomi. Rastu teikdamas KGB informaciją apie kitus kunigus R.Jakutis visada pasirašinėjo savo slapyvardžiu. Liustracijos komisijos duomenirnis, apie savo bendradarbiavimą su sovietų saugumu R.Jakutis yra pasakęs buvusiam savo dekanui kunigui K.Pukėnui ir vyskupui J.Steponavičiui. Šiuo metu viename Šiaulių dienraščių korespondentu dirbantis 54-erių metų buvęs kunigas su "Veido" žurnalistais šia tema bendrauti nepanoro. Šnipinėjimo KGB laikotarpio nenori prisiminti ir A.Bunkus, kurį aptikome jo paties statytoje Šv. Jono Nepomuko bažnyčioje Kretingos rajone. 83-ejų metų A.Bunkus vis dar kunigauja, be to, apie dvasininką kalbama, kad jis parapijos tikinčiųjų laikomas moraliniu autoritetu. "Veido" paklaustas, kodėl sutikęs būti KGB agentu, A.Bunkus dėjosi nieko nesuprantąs. "Nieko aš nežinau. Tegu šneka, ką nori, man dėl to nei šilta, nei šalta", - nenoromis kalbėjo kunigas. Jis neigė savo ryšius su KGB, tačiau bylinėtis su neva melagingus duomenis apie jį paskleidusią Liustracijos komisija neketina. "Man tai nė trupučio nesvarbu", - A.Bunkus pabrėžė esąs visiškai abejingas jam klijuojamoms praeities nuodėmėms. Kunigas "Veidui" tvirtino, kad KGB jo net nebandžiusi verbuoti, nors anksčiau yra pasakojęs apie gaurus grasinimus jį išvežti į lagerį, kurio esą nebijojęs, nes ten jau buvęs. Pasinaudoję įstatymo numatyta teise apie sąsajas su KGB prisipažino pusantro tūkstančio Lietuvos piliečių, tačiau kiek iš jų yra kunigų, kol kas nežinia, nes statistinė analizė pagal profesijas nėra atlikta.
Pasiaukojęs Dievui ir tautai
Komunistinė sistema, aktyviai vykdžiusi prievartinę ateizaciją, kaip išmanydama varžė Katalikų bažnyčios veiklą, persekiojo kunigus. Tai tęsėsi iki pat 1989 m. 1944-1953 m. nuteisti 364 Lietuvos kunigai, daugiausiai nuteista 1949 m. - net 91. Arkivyskupas S.Tamkevičius sako, kad gražių pavyzdžių iš anų baisiųjų laikų pasiaukojimo kunigystės pašaukimui jis saugas savo širdyje labai daug: "Vienas KGB kapitonas tardymo metu pastebėjo, jog buvau "laimingas avantiūristas", ir paaiškino, kodėl jis taip manęs. Jis kalbėjo: "Jūs turėjote labai gerų bendradarbių". Kapitonas neklydo. Kaip galima nesigėrėti tais kunigais, seselėmis vienuolėmis ir pasauliečiais, kurie kasdien buvo pasiruošę eiti į kalėjimą ir diena iš dienos dirbti tikrai rizikingą darbą. Kunigui Lionginui Kunevičiui perdaviau redaguoti "Aušrą" ir šis iš pažiūros labai kuklus kaimo klebonas trylika metų labai ištvermingai nešė šią sunkią naštą. Kunigas Virgilijus Jaugelis žavėjo savo idealizmu ir už jį užmokėjo labai didelę kainą: lageris prisidėjo prie jo ankstyvo iškeliavimo į Tėvo namus". Arkivyskupas niekada nepamirš Šv. Šeimos ir Eucharistinio Jėzaus kongregacijos seserų. Ne viena buvo nuteista, bet atlaikė: pavojus, patyčias, žiaurius tardymus ir visus nelaisvės išbandymus. Nepamirš arkivyskupas ir pasauliečių, ne mažiau atsidavusių negu dvasininkai. Petras Plumpa sunkiausiomis sąlygomis vieno namo palėpėje daugino religinę literatūrą bei "Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką" ir už tai gavo aštuonerius metus nelaisvės. Tardymo metu apie kitus asmenis jis nepasakė nė žodžio, paprasčiausiai pasakydamas: "Neturiu moralinės teisės apie kitus kalbėti". Ar mes galėtume užmiršti Vilniaus arkivyskupą Mečislovą Reinį, kuris po daugelio suėmimų ir paleidimų, po daugelio bandymų jį patį užverbuoti bendradarbiauti su saugumu 1947 m. pradžioje raštu kreipėsi į sovietų valdžią, protestuodamas prieš Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių varžymą. Tų pačių metų birželį jis buvo suimtas, tardytas, o lapkritį Ypatingojo pasitarimo "Už talkininkavimą tėvynės išdavikams, dalyvavimą antitarybinėje nacionalistinėje organizacijoje ir antitarybinę agitaciją" nuteistas aštuoneriems metams ir įkalintas Vladimirovo kalėjime, kuriame ir mirė. Praėjusių metų lapkričio 24 d. Švenčionėliuose buvo minimos kunigo Bronislovo Laurinavičiaus 25-osios mirties metinės. Nuo 1979-ųjų būdamas Helsinkio grupės narys, kunigas B.Laurinavičius gynė žmogaus teises, kovojo su neteisybe, religinės laisvės ignoravimu ir suvaržymais. Savo raštuose ir pareiškimuose drąsiai kėlė mintis apie Lietuvos okupavimą ir Ribbentropo-Molotovo pakto neteisėtumą. O 1981 m. lapkričio 24 d. kunigas B.Laurinavičius buvo nužudytas Vilniuje - kagėbistai jį gatvėje nustūmė po važiuojančiu savivarčiu. Pernai vasario 5 d. suėjo lygiai dvidešimt metų, kai penkiasdešimt devintus metus einantį kunigą Juozą Zdebskį sovietiniai budeliai nužudė tam tyčia "sukurptoje" autoavarijoje. Du kartus - 1964-1965 m. ir 1971-1972 m. jis buvo Lukiškių kalėjimo, Vilniaus ir Pravieniškių pataisos darbų kolonijų kalinys: sovietinė valdžia kunigą nuteisė už masinį vaikų katechizavimą. Kunigas kalėjo kartu su vagimis, plėšikais, žudikais ir kitais nusikaltėliais. 1969-1985 m. daug kartų kunigas vyko į misijas Pavolgyje, Kazachstane ir kitose SSRS vietose. Kaip kunigas lankė sąžinės laisvės kalinius ir sovietų armijoje rekrutuojamus tikinčius jaunuolius. Jis buvo vienas "Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos" leidybos iniciatorių ir talkininkų. Kartu su kitais to meto bendraminčiais kunigais įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. KGB buvo nuolat sekamas ir persekiojamas, nudegintas cheminėmis medžiagomis. Jubiliejiniais 2000 metais atnaujintame Visuotinės bažnyčios martirologe yra ir 114 kankinių iš Lietuvos, tarp kurių įrašytas ir kun. J.Zdebskis.

Tinklapio adresai: mediabv.eu
mediabv.lt | mediaclub.lt | ivaizdis.lt |
Į pagrindinį A.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informacijąA.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informacijąA.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informacijąA.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informacijąA.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informacijąA.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informaciją
© Baltijos media centras transportas | transporter | keliai ir tiltai | meridian | eLibrary.lt | fondas